Apie kūrybą JAV

Prieš kelis mėnesius kalbinome Roką Šarauską, vaikiną, sutiktą Teatro Fabrike. Tuomet jis tik ruošėsi į drąsią ir daug nutikimų žadančią kelionę. Visą vasarą praleidęs JAV ir aplankęs penkias valstijas, dabar Rokas grįžo į Kauną ir pasidalino su mumis dar šviežiais įspūdžiais iš savo vasaros nuotykio. Šis interviu – apie aplankytų miestų gyvenimą, žmonių būdą, šalies socialines problemas ir rūpimus klausimus, o svarbiausia – apie meną ir kaip visa apimanti amerikietiška dvasia atsispindi kūryboje, gatvės mene.

Kaip manai, kodėl gatvės menas Amerikoje taip paplitęs?

Yra toks pasakymas apie Niujorką: „If you can make it there, you will make it anywhere“. Manau, tiek ten, tiek bet kokiame kitame dideliame JAV mieste gatvės menui gyvuoti yra sudarytos geriausios sąlygos. Užsiimdamas gatvės menu turi ne tik galimybę užsidirbti, bet ir plačiai išreikšti save, papasakoti žmonėms savo istoriją ir išsakyti rūpimus dalykus. Kitas svarbus dalykas – tokiame mieste kaip Niujorkas kasdieną sulauksi milijono turistų iš įvairiausių pasaulio vietų. Taip diena iš dienos besikeičiant žmonėms, yra galimybė, jog vieną dieną tave atras turistas, kuris dirba, pavyzdžiui, muzikos industrijoje. Tokių būdu „gimė“ daug JAV žvaigždžių.

Nekalbant apie estetinę gatvės meno pusę, apie ką jo atlikėjai, autoriai dažniausiai „pasakoja“ istorijas, ką vaizduoja?

Menininkai su tais, kurie renkasi klausyti ar žiūrėti jų meno, ieško bendrų temų, apie kurias galėtų komunikuoti. Jeigu reikėtų trumpai atsakyti, apie ką kalbama yra daugiausiai, tai būtų politika. Šiuo metu, nesvarbu, ar esi menininkas, ar teisininkas, ar bet kas kitas, didelis dėmesys yra nukreiptas į prezidento D. Trumpo politiką, nes visiems rūpi, kokie sprendimai bus priimami toliau. Taip pat labai daug žmonių kalba apie socialines problemas, gilinasi į jas. Viena vertus, smagu, kad visuomenės nariai nėra abejingi vieni kitiems ir kartu svarsto rūpimus klausimus. Vis dėlto atrodo ir liūdna, kad žmonės daug savo laiko skiria diskusijoms, kurios iš tiesų nieko neišsprendžia. Pastebėjau ir tai, kad menininkai kalba apie Amerikos, kaip savo šalies, vertybes, nors ir didžioji dauguma žmonių ten yra imigrantai arba imigrantų vaikai, anūkai. Labai įdomu, kai Amerikoje prie vieno stalo galiu bendrauti su žmonėmis iš įvairių pasaulio kraštų arba su muzikos atlikėju iš Italijos galiu eiti į pažįstamo operos solisto, kuris yra pusiau afrikietis, pasirodymą Niujorko filharmonijoje.

Kokių gatvės meno rūšių galima išvysti Amerikoje, kokios labiausiai paplitusios?

Labiausiai menininkai mėgsta dainuoti, muzikuoti. Dažniausiai tai daro centiniuose parkuose, nes ten neūžia mašinos ir vaikšto daug turistų. Vis dėlto ne visiems yra svarbu, kur pasirodyti, galbūt kiti ieško neįprastų vietų. Pavyzdžiui, piko metu į metro gali įlipti žmogus su garso kolonėle rankose, garsiai prisistatyti ir sakyti: „Čia yra mano kūryba, gyvenu laisvoj šaly“ ir pradėti dainuoti ar deklamuoti. Taip pat kartą metro mačiau vaikiną su smuiku. Jis negrojo, tačiau šalia sėdinti mergina paklausė, ar pagriežtų savo instrumentu. Jis atsakė: „Jau maniau, kad nieks manęs nepaprašys. Žinoma.“ Ir pradėjo griežti. Dar prisimenu, kaip vienas vyrukas metro garsiai skaitė savo poemas. Kas norėjo, klausė, tačiau kiti žmonės buvo su ausinėmis, dar kiti miegojo. Man toks menas patiko iš tos pusės, kad yra spontaniškas ir laisvas nuo nuomonių.
Jeigu kalbant konkrečiau, daug meno priklauso nuo to, kokioje vietoje esi. Pavyzdžiui, Manhatane gali pamatyti daug piešinių, paveikslų, žmonės savo darbus išsidėlioja tiesiog gatvėse. Tuo tarpu Brukline paplitę grafičiai, ir menas restauruoti automobilius, motociklus tiesiog gatvėse. Beje, manau, kiekvienam fotografui būtina nuvykti į Niujorką ir pasižvalgyti po šiuos rajonus, nes kiekvienam kampe, kur tik pasisuksi, rasi kažką, vertą užfiksuoti. Ten išnaudosi ne vieną atminties kortele, nes Niujorke, mieste, kur viskas yra po vienu stogu, verta įamžinti tuos kontrastus.

Panašu, kad gatvės menas paliečia labai daug žmonių. Tačiau kas renkasi jį kurti – ar tik menininkai?

Tikrai ne, gatvės menas čia dažnai būna spontaniškas, nes daug žmonių mėgsta parodyti save ir negalvoja, kaip į tai pažiūrės aplinkiniai, ką pagalvos. Be to, kai gyveni susispaudęs, neturi kitos išeities, negali išvengti to, kas vyksta visai šalia. Pavyzdžiui, dieną prieš išvykstant ėjau Bruklino gatve ir stebėjau, kaip žmogus, iš savo namų išsitempęs pianiną, ėmė juo skambinti, tuo pačiu ant savo peties pasisodinęs katiną. Netrukus prie atlikėjo prisijungė ir ėmė dainuoti pro šalį ėję vyrukai. Aplinkui juos ėmė burtis žmonės, klausyti pasirodymo. Taip gavosi, kad penkių minučių solo virto į netikėtą valandos koncertą gatvėje.

Ar klasikiniam menui, kuris vyksta salėse, galerijose, Amerikoje liko vietos?

Klasikinio meno atmosferą galima pajusti labiau demokratiškuose, „išprususiuose“ miestuose, pavyzdžiui, Vašingtone, Merilande, Filadelfijoje. Čia norėčiau papasakoti vieną istoriją. Kelionėje susipažinau su dvejomis lietuvėmis merginomis, seserimis, kurios yra labai gabios muzikai: viena groja smuiku, o kita pianinu. Šiuo metu merginos gyvena Kalifornijoje, Los Andžele. Jų mama be galo daug aukojosi, atidavė visą save, kad padėtų išpildyti talentingų merginų siekius. Gavusios galimybę gyventi Amerikoje, seserys tą ir padarė. Lietuvoje aukščiausio lygio pasirodymais baigė studijas ir išvyko į JAV, nes manė, kad ten ras savo kelią. Vis dėlto ne viskas pavyksta iš karto. Vieni prodiuseriai buvo susidomėję merginų talentu, bet, pasirodo, tai buvo didelis šnipštas ir vyrukai negalėjo joms padėti. Taigi merginos dar yra paieškų kelyje ir laukia savo šanso. Viena sesuo dirba muzikos mokytoja korėjiečių mokyklėlėje, kita taip pat moko vaikus groti pianinu. Abi jos iš tiesų stengiasi ir turi užmojų. Manau, vieną dieną seserys suras galimybę kilti aukščiau. O dabar svarbiausia kantrybė ir kasdienis darbas, judėjimas tikslo link. Tiesa, merginos planuoja persikelti į Niujorką, nes Los Andžele vyrauja pop kultūra, ja remiasi daug filmų, muzikos kūrėjų. Tokiame mieste išties sunku pritraukti žmones, besidominčius klasikiniu menu.

Atrodo, tau Niujorkas padarė didelį įspūdį. Kokį dar miestą išskirtum iš savo kelionės?

San Franciske yra ypatingai daug benamių. Netgi dienos metu gatvėse gali išvysti daug žmonių, kurie dalinasi tabletėmis, švirkštais, o policija nėra suinteresuota su tuo kovoti, nes žino, kad taip lengvai nieko nepakeis. Benamių problema San Franciske yra didelė, nes jiems yra sudaromos labai geros sąlygos taip gyventi. Pavyzdžiui, jie iš valstijos gauna telefonus, gali valgyti greito maisto restoranuose, taip pat žmonėms, gyvenantiems gatvėse, nėra darbų, kadangi San Franciskas yra technologijų miestas. Tokios geros sąlygos, kad benamiai iš kitų valstijų atvyksta būti benamiais Kalifornijoje, San Franciske. Žinoma, negalima sakyti, kad visam mieste gyvena vien benamiai. Daugiausiai jų yra tik pagrindinėse gatvėse, Downtown rajone. Kitos vietos mieste yra labai švarios, tvarkingos ir vertos pamatyti.

Kas tau pačiam labiausiai paliko įspūdį, sužavėjo, kalbant apie gatvės meną?

Kai buvau Los Andžele, mačiau vaikinuką, kuris gatvėje įsijungė savo mažą garso kolonėlę ir pradėjo dainuoti, kartu darydamas magijos triukus kortomis, bet prabėgus kuriam laikui pasirodė, kad tikroji magija yra to jauno žmogaus balse. Vaikinas nustojo daryti triukus ir vien dainavo, pritraukdamas žmones. Deja, garso kolonėlė, kaip ir minėjau, nebuvo didelė, todėl žmonės, kurie klausė pasirodymo iš toliau ir buvo arčiau gatvės, negalėjo girdėti, taigi jie ėmė prašyti gatvėje važiuojančių mašinų sustoti, užgesinti variklius. Automobilių vairuotojai tą ir padarė, tai buvo labai graži akimirka. Dainavęs vaikinas, matyt, nesitikėjo tokio dėmesio, nes net nebuvo pasiruošęs, kur žmonės galėtų dėti pinigus.

 

Kalbino Simona Gavelytė