Netikėta pažintis Teatro fabrike

TEATRO FABRIKAS – iššūkių ir atradimų erdvė, jaunus, kūrybingus, o svarbiausia – turinčius idėjų žmones kviečianti mokytis ir susipažinti. Viena tokių charizmatiškų asmenybių – Rokas Šarauskas, į TEATRO FABRIKĄ užsukęs visai atsitiktinai, bet mums apie savo veiklą, planus ir požiūrį į gyvenimą papasakojęs tarsi artimiems draugams. 🙂

Papasakok apie save: kas esi, kuo užsiimi?

Esu neformalaus ugdymo mokytojas ir tas žmogus, kuris įkvepia kitus daryti šiandien.

Koks tavo ryšys su vaikų globos namais?

Viskas prasidėjo šaltą žiemos rytą kai bėgiojau, tąsyk buvo -17C. Sportuodamas mąstau, ką galiu padaryti gero, kaip savo veikla galiu įkvėpti kitus. Supratau, kad visi kasdieną mėgstame iššvaistyti porą valandų: ilgiau pamiegoti, pažiūrėti filmą ar užsiimti kita veikla, kuri nepadaro jai skiriamo laiko vertingu. Ir galbūt yra kažkas, kam tų dviejų valandų reikia labiau negu mums. Taip ir šovė idėja padėti vaikams iš globos namų. Jiems skirtos kelios valandos gali reikšti daug daugiau ir būti postūmiu siekiant savo tikslo.

Grįžęs namo, internete neradau jokios informacijos apie savanorystę vaikų globos namuose. Vis dėlto paskambinau į savivaldybę, šį susisiekė su globos namais, gavau akreditacijas, pasirašiau dokumentus. Taip gavau leidimą lankyti vaikus.

Pats gražiausias dalykas buvo kai praleidau su vaikais dvi valandas, o atvažiavus po dviejų savaičių jie jau laukė manęs ir puolė apsikabinti. Tuomet supratau, kad jeigu trumpas laikas gali duoti tiek daug, tai kiek gali pakeisti pusė metų, reguliariai lankant šiuos vaikus? Skirti kelias valandas per porą savaičių man neužtrunka nieko, o jiems tai duoda labai daug. Gera matyti, kaip keičiasi jų mąstymas: jeigu vaikai mato žmogų, kuris pas juos atvažiuoja ir skaito knygas, tai ir patys tuo užsikrečia, galbūt ima galvoti ne vien apie materialius dalykus.

Po sėkmingų bandymų aplankyti vaikus, sugalvojau įkurti ir viešąją įstaigą. Nežinojau, kaip tai padaryti, tačiau dariau. Taip gimė „Mokinio karjera“. Pamažu atsirado ir žmonės, kurie palaiko mano idėją, ir finansavimas. Vis dėlto man svarbiausia yra gauti atsakymą „Ačiū, kad įkvėpei.“ „Mokinio karjera“ skirta vaikams, kurie mokosi siekti karjeros dar būdami mokyklos suole. Užklasinių veiklų metu gvildenamos temos, apie kurias mokyklose nekalbama. Pavyzdžiui, kaip būti nuoširdžiam arba kaip reikia bendrauti, kaip tvarkytis su savo finansais, temos apie savidiscipliną, motyvaciją. Šiuo metu vežame vaikus į ekskursijas po įmones ar jų būstines Lietuvoje kaip Microsoft, SEB bankas ir kitas.

Papasakok apie savo planą aplankyti JAV.

Taip pat kaip ir pirmoji idėja, mintis keliauti į Amerika kilo bėgiojant. Rytais gatvėse ramu, bėgant girdi tik paukščius, mintys lengvai nurimsta ir susidėlioja. Praėjus dvejoms savaitėms po idėjos padėti vaikams, pagalvojau, kurgi pats norėčiau būti? Mintyse iškilo trys raidės – JAV.

TF Rocus Marocus

Nuot. aut. Jeremy Wilson

Kodėl būtent čia?

Ten yra visi mano idealai – žmonės, kuriuos aš žiūriu per Youtube, žmonės, kurie savo filmais, knygomis ir muzika mane įkvepia. Amerikoje yra 50 skirtingų valstijų, o tose valstijose – vien imigrantai. Tai vieta, kur visas pasaulis gyvena po vienu skėčiu.

Vos grįžęs namo, nusipirkau bilietą į Niujorką, į vieną pusę. Nežinojau kur ir kaip, bet svarbiausia yra nesustoti. Neturėjau pinigų, nežinojau, ką darysiu, bet laikui bėgant viskas susidėliojo į savo vietas ir atsirado žmonės, kurie įkvepė.“

Ką žadi nuveikti, pamatyti kelionėje?

Atvykęs visų pirma padėsiu ranką ant asfalto, ant to paties, kurį mačiau per filmus, per muzikos klipus, girdėjau apie tas geltonas juostas…

Niujorke vyksiu susitikti su lietuvių bendruomenės vadove, pas ją apsistosiu keturias dienas. Aplankysiu lituanistines mokyklas, kadangi man aktualu savo akimis pamatyti, kaip verda ten esančių lietuvių gyvenimas ir kokį atgarsį jie girdi apie Lietuvą, būdami už vandenyno.

Vėliau porą savaičių apsistosiu pas žmogų vardu Alan. Jis yra profesionalus 55 metų būriuotojas, sakė, pamokys šio sporto ir mane. Taip pat pamokys groti ukulėle, o aš padėsiu tvarkyti jo jachtą ir išmokysiu technikos, kaip greitai įsiminti datas.

Po to vyksiu į Ričmondą Virdžinijos valstijoje – ten susitiksiu su senais savo tėvų draugais, kurių ilgai nemačiau.

Iš ten vyksiu į Floridą, kur susitiksiu su profesoriumi iš Floridos universiteto. Įdomiausia, kad su juo susipažinau Lietuvoje. Profesorius yra biologas ir čia jis atvyko pasirinkti skruzdžių mėginukų, kuriuos parsivežė atgal į Ameriką. Mano ir profesoriaus pokalbis spontaniškai prasidėjo „Humanoje“. Aš kažko paklausiau, taip ir išsivystė dialogas. Dešimties minučių pokalbio vertė buvo tokia, kad pašnekovas davė man savo vizitinę ir pakvietė į svečius Floridoje.

Dar Floridoje yra lituanistinė mokykla „Neries krantas“, ten mane taip pat priims vizitui. Ten dirbanti mokytoja yra ir amerikietiško koledžo dėstytoja, taigi turėsiu galimybę pabendrauti su studentais. Man įdomu, kokios jų pažiūros ir vertybės, ką jie galvoja apie lietuvius.

Toliau keliausiu į San Francisko pusę, su didele kuprine, foto kamera, dronais. Savanoriausiu alternatyvaus meno festivalyje „Burning man“, susipažinsiu ir susitiksiu su dar keliais žmonėmis, pavyzdžiui, su vienu vyruku, iš kurio kažkada per internetinį puslapį skelbiu.lt pirkau kuprinę už penkis eurus. Paklausiau jo, kodėl nebereikia, man atsakė, kad parduoda daug daiktų, nes išvyksta gyventi į Ameriką. Jis dirba tarptautinėje kompanijoje „Western Union“ ir gavo pasiūlymą keltis gyventi kitur. Aš tuo tarpu papasakojau apie savo vystomą idėją padėti vaikams iš globos namų, ko pasekoje jis man davė kompanijos, kurioje dirba, žmogiškųjų išteklių darbuotojos kontaktus. Su ja sutarėme, kad su vaikais galėsime apsilankyti „Western Union“ būstinėje Vilniuje.

Vis dėlto vadovaujuosi idėja „always say yes to adventures“ („visada sakyk taip nuotykiams“). Taigi, jeigu kas nors mane pakvies vykti kur nors drauge, nukrypti nuo kelionės tikslo, aš atsakysiu „taip“. Svarbiausia – tikėti ir neužleisti vietos baimei.

Nuot. aut. Jeremy Wilson

Grįžtant prie pradžios, kaip atsidūrei Teatro fabrike?

Tądien jau turėjau planų ir negalvojau, kad atsidursiu čia. Tiesiog susitikau su drauge, kuriai atidaviau pataisytą kompiuterį ir ji mane pakvietė į Teatro fabriko renginį. Pasakiau „taip“. Šokau ant dviračio, per dešimt minučių atlėkiau iki Ilgosios salės ir štai aš čia.

Ką jis tau davė?

Netikėtai susipažinau su Alex Monaco, kuris dabar tapo mano mokytoju. Ši pažintis man nieko nekainavo, nes tai įvyko čia, Teatro fabrike. Jeigu būčiau norėjęs susipažinti su Aleksu tiesiog taip, manau, būtų reikėję įdėti daugiau pastangų, laiko ir finansų. Taip pat pagalvokit, kiek viso to man būtų kainavę turėti 20 minučių dėmesį prieš auditoriją Ilgojoje salėje.

Minėjai, jog esi skaitantis žmogus…

Tiesa, kas dieną nors pusvalandį skiriu knygoms, nes jose parašyta visa išmintis. Galiu papasakoti apie HHH idėja, kurią atradau Napoleono Hilo knygoje „Mąstyk ir būk turtingas“. HHH esmė – užsirašyti savo tikslus ir nešiotis juos kišenėje. Taip svarbiausi siekiai niekada nebus pamiršti, nes dažnai skubame, rūpinamės kitais, pamiršdami save. Kai tikslai, surašyti ant popieriaus, guli kišenėje, jie visuomet juntami. Užtenka paliesti ranka (pirmoji H – hand) ir tai nukeliaus iki širdies (antroji H – heart), o iš ten – į galvą (trečioji H – head) ir grįš atgal. Kitaip tariant, tai paprasta idėja, kaip realizuoti savo troškimus.

Roko nuotykius gali sekti instagram/rocus.marocus

NKDT ambasadorė, Simona Gavelytė